Vilniaus Universitetas
XIX a. pradžioje Lietuvą gyvai bveikė romantizmo epochos idėjos. Jas skleidė spauda pranczų, vokiečių, lenkų kalba (prancūzų kalba tebebuvo aukštojo luomo namų kalba), bajorai, besilankantieji užsienyje. Dvaruose, miestuose, buvo karštai diskutuojami socialinės lygybės, tautinės sąmonės, religinės tolerancijos klausimai.
Didžiausią įtaką visuomenei turėjo Vilniaus universitetas. Geri specialistai profesoriai atskleisdavo studentams platesnius horizontus. Kadangi Lietuvos istorija buvo suprantama kaip Lenkijos istorijos dalis, jai skirta daug dėmesio. Istorikas Joachimas Lelevelis ugdė meilę savam kraštui ir žadino tautinę savigarbą okupacijos paniekintos tautos. Šitokia dvasia buvo persunkti ir Vilniaus universiteto praeities tyrinėjimai – I. Danilavičiaus, I. Onacevičiaus, M. Balinskio, vėliau J. Kraševskio darbai sudarė rimtą Lietuvos istorijos studijų bazę. T. Narbutas parašė 9 tomų Lietuvos istoriją iki 1569 m. Liublino unijos. Šioje vietoje sulaužė savo plunksną, aimanuodamas dėl Lietuvos savarankiškumo nustojimo. Šios knygos buvo laikomos kiekvieno bajoro pastogėje kaip šventenybė greta Biblijos ir Lietuvos Statuto. Jonas Goštautas savo atsiminimuose „Ponas Teisėjaitis“ surašė tikrąjį kaltinamąjį aktą baudžiavos santvarkai. Visa tai buvo rašyta lenkiškai. Taip pat lenkų kalba meniškai pavaizduota Lietuvos praeitis ir jos gamta A. Mickevičiaus, L. Kondratovičiaus ir kitų poezijos bei prozos kūriniuose, pasklidusiuose poLietuvą, paveikė visuomenę ir lietuvių lirteratūrą.
Vilniaus universitete pasireiškė ir atbundančios lietuvybės daigai. 1810 m. pasirodė Ksavero Baužos mokslo traktatas „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“, kuriame iškelta lietuvių kalbos grožis, turtingumas, senumas ir reikšmė. Ji lyginama su graikų, lotynų bei sanskrito kalbomis. Autorius kaltina bajoriją už lietuvių kalbos paniekinimą. Veikalas susilaukė nemažo susidomėjimo užsienyje ir turėjo didelę įtaką lietuvių tautiniam sąmonėjimui.
Universiteto bibliotekininkas žemaitis K. Kantrimas 1822m. buvo iškėlęs sumanymą įkurti lietuvių kalbos katedrą, dėstytoju buvo numatytas išsimokslinęs žemaitis L. Uvainis, tačiau katedra nebuvo įsteigta.
Įsikūrė studentų organizacijos, kurios siekė įgyvendinti kilnias idėjas, ugdė patriotinius jausmus, rūpinosi šviesti liaudį, stengėsi kelti asmens ir visuomenės moralę, smerkė luomų sistemą ir baudžiavą.
Pirmuoju Akademijos vadovu – rektoriumi – tapo garsus pamokslininkas jėzuitas Petras Skarga, labiausiai išsimokslinęs to laiko vyras. Šalia religinių reikalų jam rūpėjo ir valstybės, švietimo, kultūros klausimai.
Akademijoje studijavo, o vėliau dirbo iš Žemaitijos kilęs retorikos vadovėlio autorius – Žygimantas Liauksminas. Vilniečio darbai buvo vertinami visoje Europoje. Jo vadovėlius ne vieną kartą leido Prahoje, Vienoje, Miunchene ir kituose miestuose. Liauksminas gynė gimtosios kalbos svarbą.
Vienas žymiausių to laiko Europos poetų Motiejus Kazimieras Sarbievijus taip pat mokėsi ir dirbo Akademijoje. Savo eilėmis jis plačiai išgarsino mūsų krašto gamtą, žmones, sostinę Vilnių, kitas vietoves – Birštoną, Kražius, Trakus, Merkinę. Popiežius Urbonas VIII poetą apvainikavo laurų vainiku.
Akademijos spaustuvėje pradėtos spausdinti pirmosios Lietuvoje lietuviškos knygos – Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“ ir „Pastilė“. Pirmasis spausdintas lietuvių kalbos žodynas taip pat pasirodė Akademijos spaustuvėje. Tai – Konstantino Sirvydo Trijų kalbų žodynas (lenkų – lotynų – lietuvių), skirtas besimokančiam jaunimui.
Bėgo laikas. Jėzuitų ordinas buvo panaikintas, o visos jų išlaikomos mokyklos atiteko naujai sudarytai pasaulietinei Edukacinei komisijai – pirmai Europoje švietimo ministerijai. Ji pertvarkė švietimą pagal Lietuvos poreikius ir tuometinį Europos mokslo lygį. Akademijos rektoriumi tapo garsus Europoje matematikas ir astronomas Martynas Počobutas. Jo lėšomis Akademijos abservatorijai nupirkti nauji prietaisia dangaus šviesuliams stebėti. Čia pirmąkart pasaulyje pradėtas fotografuoti Saulės paviršius.
Akademijos rektorius pradėjo vadovati visoms krašto mokymosi įstaigoms. Kiekvienai vyskupijai buvo nurodyta išlaikyti po 50 liaudies mokyklų.
Mokyklų pertvarkymą sustabdė carinė Rusija, užgrobusi Lietuvą. Caras Aleksandras 1803 m. įsakė Akademiją pavadinti Imperatoriškuoju universitetu.
Universitetas ir toliau garsėjo žymiais mokslininkais, susikūrė slaptos studentų draugijos, kurios deja buvo susektos, suimtos ir nubaustos. Universitetas neteko gabių studentų, žymių dėstytojų.
1832 m. universitetą caro valdžia uždarė, nes daug studentų ir dėstytojų dalyvavo 1831 m. sukilime.