Rokoko periodas  sutampa su ramesniu politiniu laiku, su krašto ūkio ir kultūros atgimimu, pasižyni ypač suklestėjusia sakraline architektūra. Vis labiau pastebimas Vidurio Europos, ypač Prancūzijos, architektūros ir kitų menų poveikis. To meto Lietuvos architektūroje išryškėjo ir saviti regioniniai bruožai, susikūrė vadinamoji Vilniaus baroko mokykla, kurios orginaliausi kūriniai- sakraliniai pastatai. Jie dažniausiai stačiakampiai, haliniai, dvibokščiai, lengvų, vertikalių proporcijų. Anžūriniai bokštai iš kelių į viršų siaurėjančių tarpsnių, kurie kiekvienas skirtingai dekoruotas. Būdingas bažnyčių ir cerkvių bruožas- daugiafasadiškumas: visi  fasadai yra puošnūs ir svarbūs. Daug  žymiausių vėlyvojo baroko paminklų- tai atstatinėtos po gaisrų bažnyčios: paaukštintos ir išpuoštos. Pagal stiliaus raidos bruožus šis periodas skirtinas į tris fazes.

1. 1730-1748 m. architektūros formos kaskart sudėtingesnės, vingrios, bet  dar laikomasi orderinės tektonikos, išorėje atsiranda anksrtyvojo- vokiškojo- rokoko ornamentų. Daugiausia statoma ir perstatoma Vilniuje.
2. 1748-1770 m. Formos lankstesnės, frontonai praramda orderinę tektoniką- rokoko požymis. Ornamentas naudojamas santūriau, mėgiamas prancūziškasis kriauklių motyvas. Daug statoma  Vilniuje ir visoje LDK, tarpusavyje konkuruoja jėzuitų, domininkonų ir bazilijonų statybos.
3. 1770-1790 m. Barokas palaipsniui užleidžia vietą Klasicizmui. Kartais dar grįštama prie barokinės- rokoko- kompozicijos principų, bet jau su ankstyvojo klasicizmo dekoru- Kurtuvėnų bažnyčia, Šiluvos bažnyčios interjieras, altoriai. Formos santūrios, subjektyviai įprasmintos. Jūžintų bažnyčia.

XVII-XVIII a. Jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos  valstybėje būta keleto baroko architektūros centrų : Krokuva, Varšuva, Liublinas, lvovas, Polockas, Gardinas, Žemaitija, Vilnius. Vilniaus barokas pasklido plačioje teritorijoje, jo poveikis ryškus ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje vakarų Baltarusijos paminklų: Gardino jėzuitų bažnyčia; Glubokojės karmelitų kompleksas ir pan.