Barokas Lietuvoje

Žodis barokas kilęs iš žodžio „barueko“, kurį naudodavo žvejai sužvejotam netaisyklingos formos perlui apibūdinti. Taigi, barokas – nukrypę nuo taisyklingų renesanso formų kūriniai. Jis pradėjo rutuliotis Italijoje. Jau vėlyvojo renesanso metu kai kuriuose Mikelandželo ir A.Vinjolos darbuose buvo galima pastebėti dalykų, kurie skyrėsi nuo įprastų renesanso kompoziciju reljefiškesniu plokštumų skaidymu, didesniu plastiškumu ir dinamika. Baroko architektūros meninė programa iš dalies rėmėsi renesanso tradicijomis, bet kartu siekta didesnio kompozicijos ekspresyvumo, linijų ir  silueto judrumo, kūrybos variantiškumo, pastato išorės ir vidaus dekoratyvumo. Dekoras neretai užgožė barokinio pastato konstrukcinę sistemą, mažai paisyta tektoniko dėsnių. Fasaduose pasirodo įgaubti ir išgaubti paviršiai, daug plastinių elementų.Interjeruose architektūra, vaizduojamoji ir dekoratyvinė dalis sintetiškai sujungta į vientisus erdvinius ir plastikinius kūrinius. Pastatų eksterjierai ir interjerai pasipuošė turtinga spalvų  ir atsplvių gama, įvairių tekstinių apdailos medžiagomis. Daugelio šalių baroko architektūra, parėmusi bendruosius, universalius stiliaus dėsnius, įgijo nemažai savitų regioninių bruožų. Dėl skirtingų socialinių ir ekonominių sąlygų, ideologijos ir kultūrinių savitumų baroko stilius įvairiose šalyse plito nevienodu laiku ir intensyvumu. Pirmasis baroko stiliaus kūrinys – Šv.Petro bazilikos pagrindinis fasadas.

Lietuvoje baroko architektūros stilius pradėjo plisti XVII a. pradžioje, praėjus vos keliolikai metų po šio stiliaus atsiradimo Italijoje. Taip atsitiko dėl dviejų priežasčių:

–         XVI a. pabaigoje ir XVII pradžioje Lietuvos didikai, norintys patvirtinti teoriją, skelbusią, kad lietuviai kilę iš vienos romėnų genties kažkada ištremtos iš Romos imperijos. Užmezgė artimus ryšius su italų didikų dvarais. Kai kurie Lietuvops didikai vedė kilmingas itales ir, susigiminiavę su italų didikais, kvietė jų dvarų architektus projektuoti ir statyti Lietuvoje.

–         Romos katalikų bažnyčios pradėta įnirtinga kova prieš protestantizmą. Tam buvo įkurtas jėzuitų ordinas.Jis, kovodamas su protestantų skledžiamomis dogmomis, kartu ryžtingai pasisakė ir prieš protestantų pamėgtą labai kuklų renesansą. Bažnyčia ir jėzuitai stengėsi statyti milžiniškas, didingas ir puošnias vertas Dievo namų vardo bažnyčias, kurios sukeltų žmonėms emocinį poveikį ir patrauktų juos į katalikų tikėjimą. Siekdama šių tikslų, bažnyčia ėmė aktyviai globoti menininkus : architektus, tapytojus, skulptorius. Jiems buvo duodami dideli užsakymai, sudaryta galimybė parodyti savo sugebėjimus. Architektai buvo skatinami projektuoti ir statyti puošnias bažnyčias su daugybe dekoro elementų, skulptūrų, paveikslų. Katalikų bažnyčios kviečiami ir remiami italų arcitektai projektavo ir statė daugelį bažnyčių ir Lietuvoje.

Taip kad, baroko architektūros įtaka iš italijos plito pačiu trumpiausiu keliu. Ją Lietuvoje įtvirtino ne tik italų architektai, bet ir skulptoriai, tapytojai. Taip pat Lietuvos baroko architektūrai įtakos turėjo ir Vokietijos bei Prancūzijos architektūra.

1584-1593 m. Nesvyžiuje M.K. Radvilos našlaitėlio iniciatyva pastatyta jėzuitų Šv. Mikalojaus bažnyčia. Jos autorius italų architektas Dž. M. Bernardonis į šį pastatą perkėlė Romos Jėzaus bažnyčios tūrį ir formas: lotyniško kryžiaus planą, trinavę bazilikinę erdvę su kupolu virš kryžmos. Tačiau Romos bažnyčios šoninės  koplyčios Nesvyžiaus bažnyčioje pakeistos plačiomis šoninėmis navomis.Tai pirmasis barokinis sakralinis pastatas visoje Šiaurės Rytų Europoje. Nesvyžiaus Katedros rūsiuose yra mauzoliejus, kur palaidotas 71 Radvilų palikuonis.

Lietuvos baroko architektūros raidoje išryškėjo trys periodai, kurių chronologinės ribos artimos italų baroko laikotarpiams:

  1. Ankstyvasis 1600-1650
  2. Brandusis 1650-1730
  3. Vėlyvasis 1730-1790